Apie mane...

Hmm... kaip sunku kalbėti apie save. Kartu atrodo galėčiau pasakyti ir daug, o tuo pačiu ir atrodo, kad jums tikriausiai nelabai gal ir įdomu :D Nežinau ar tokie faktai, kad esu baigusi finansus ir šioje srityje dirbau kone 9 metus jums leidžia susidaryti apie mane tam tikras išvadas. Bet šioje srityje jaučiausi ne savo rogėse, todėl tuo pačiu pasibaigiau ir profesionalius makiažo kursus, galvojau ir galvoju sukti į personalo sritį, prie to jau turėjau prisilietimą. Sakyčiau esu meniškos sielos tiksliukė. Dievinu knygas. Daug skaitau. 2021 metais perskaičiau 65 knygas, kas turint galvoje, jog namuose buvo naujagimė Patricija, atrodo daug. Per visą laiką perskaičiau daugiau nei 20 knygų motinystės tema, vaikų auklėjimo tema. Man tai artima buvo dar prieš planuojant savo vaikus, psichologijai jaučiu didelę aistrą. Mane domina prieraiši tėvystė, pagarbi tėvystė, tokios filosofijos kaip Montessori, Rie. Stengiuosi iš jų pasiimti tai, kas man ir mūsų šeimai naudinga. Netaikome nė vienos aklai. Ilgą laiką kovoju su panikos atakomis, beveik 10 metų. O po gimdymo, kuris buvo be galo sklandus, teko susidurti su komplikacija, kuri man visiškai išplėšė pagrindą iš po kojų. Vėliau susidūriau su pogimdymine depresija. Apie tai prabilau tik čia ir dabar. Iki tol tai žinojo turbūt 2-3 žmonės. Bet manau, kad labai reikia apie tai kalbėti. Būtina. Nes tie statistikos skaičiai meluoja. Daug mamų su tuo susiduria. Nors aš galėčiau sakyti, kad šis dalykas mane bandė aplankyti truputį anksčiau, o susidėję visi nauji išbandymai, tik padėjo tašką ant i.

Man atrodo, kad tai dar šiokia tokia tabu tema Lietuvoje, o be reikalo. Galiu pasakyti, kad ieškoti pagalbos buvo pats geriausias sprendimas. Aš pajutau tokį didelį skirtumą kaip jaučiausi prieš pradedant gydymą, kad gailėjausi nesikreipusi pagalbos anksčiau. Jei norite apie tai pasikalbėti - drąsiai kviečiu užsukti į skiltį "Pasikalbam".

Motinystė tikrai yra visokia. Su savo džiaugsmais ir vargais. Pritariu visiem tiem, kurie sako, kad tai sunkiausias darbas. Aš ir taip manau. Mokslininkai ištyrė, kad tai prilygsta 2,5 etato. O kas drįsta ginčytis su mokslininkais? Mes mamos daug pakeliame. Ne tik tvarkomės su savo emocijomis, bet sugeriame ir visų mažųjų. O kur dar nemiegotos naktys. Pasikeitęs gyvenimas. Pasikeitęs kūnas. Savęs pačios suvokimas. Pasikeitę santykiai. Pasikeitęs gyvenimas. Kartais susitvarkyti su tais pokyčiais nėra lengva. Bet daug lengviau, kai turi su kuo tai sunkumais pasidalinti ir turi su kuo apie tai pasikalbėti. Kai paprastas pokalbis leidžia suprasti, jog tie dalykai nutika daugumai, kad tie dalykai lydi ir kitas mamas, kad tai yra normalu.

Na ir pabaigai, labai džiaugiuosi, kad užsukai į mano tinklaraštį, labai džiaugiuosi, kad prisijungei.